Tikrai nėra lengva tema šiandien. Ir tikrai bus nemažai žmonių, kuriems nepatiks mano mintys, dėstomi faktai ir nuomonė. Bus žmonių, kurie puls ginčytis ir aiškinti, kad šis straipsnis – „patyčios“, neapykanta ir panašiai. Tačiau labai džiaugiuosi dėl dviejų dalykų: pirmasis – kad ši svetainė yra mano asmeninė nuosavybė, kur aš galiu išsireikšti kaip tik noriu; ir antrasis:
Faktams neįdomūs Jūsų jausmai!
Norėčiau pradėti nuo kelių faktų užtvirtinimo. Kitaip tariant – kad visi suprastume, kur esame, ką sako teisės aktai ir nuo šios vietos galėsime judėti toliau. Aukščiausias ir didžiausią juridinę galią šalyje turintis teisės aktas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ir būtent LR Konstitucijos 25 straipsnis apibūdina tai, kas mūsuose vadinama „žodžio laisve“. Norėčiau (ir privalau) detaliau panagrinėti atskiras LR Konstitucijos 25 straipsnio dalis.
Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
Pradėkime nuo pat pirmojo punkto: „žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“. Ar ši laisvė pas mus (Lietuvoje) yra ribojama? Nemanau ir drįsčiau ginčytis su tais, kurie teigia priešingai. Dažniausiai – teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti yra sumaišoma su draudimu daryti nusikalstamas veikas, ir tuomet pradedama piktintis, kad kažkas neva „riboja žodžio laisvę“. Šis punktas suteikia teisę turėti praktiškai bet kokius įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.
Su šiuo punktu viskas kaip ir aišku, nors ir jis turi tam tikrus apribojimus. Atkreipkite dėmesį į toliau einančius punktus ir juose nurodomas sąlygas:
Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Kitas dar detalesnis:
Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais –tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
Taigi, jau pačioje LR Konstitucijoje yra tam tikri „žodžio laisvės” apribojimai, parodantys, jog ta laisvė nėra absoliuti. Kartu su žodžio laisve yra ir tam tikros pareigos. Pavyzdžiui – sekti tai, ką sakai/rašai. Pabandysiu pateikti Jums keletą pavyzdžių…
COVID-19 ir susijusi informacija
Nesiimsiu dabar detalizuoti dėl to, kas yra teisinga, ar reikia vakcinų, karantino ir kitų dalykų. Noriu paanalizuoti tiesiog informacijos sklaidą ir tai, kas tiesiogiai susiję su „žodžio laisve”.
Pradėsiu nuo visokių gėlyčių rėmeliais savo profilius papuošusių „babulkų” komentarų Facebook’e. Itin dažnai – jos dalinasi rusiškais video klipais, patalpintais YouTube, kuriuose narpliojamos įvairios sąmokslo teorijos, kaip „Sorošas ir Beicas (Bilas Geitsas – aut. past.) bando sumažinti žmonių skaičių planetoje” ar „visus sučipuoti ir kontroliuoti”. LOL… Tokių komentarų galima prisiskaityti po praktiškai kiekvienu straipsniu apie Covid-19, vakcinavimą ir karantiną.
Nepaisant to, kad tokių komentarų būna dauguma (turime nepamiršti, kas yra dauguma žmonių) – jie visi bando dengtis tuo pačiu „žodžio laisvės”: principu – „aš turiu teisę reikšti savo nuomonę„. Na, pradėkime nuo to, kad tokie žmonės dalinasi svetima nuomone, kadangi savo nuomonės dažniausiai net neturi. Tačiau ar tikrai toks dalinimasis yra „žodžio laisvė”? Kad tai yra dezinformacija – kaip ir aišku. Tačiau ar galima ja dalintis? Ir čia galima sugrįžti prie tos pačios LR Konstitucijos, kuria remiasi tie patys komentatoriai, ir jau aukščiau paminėta viena 25-ojo straipsnio dalimi:
Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais –tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
Atkreipkite dėmesį, kad net pačioje Konstitucijoje nurodoma, jog dezinformacija yra nusikalstamas veiksmas. Ir ne, tokia (dez)informacija nepapuola į „žodžio laisvės” apibrėžimą.
Žymių ir/ar žinomų žmonių gyvenimai
Kitas labai mėgiamas pletkų objektas – žymūs žmonės ir jų asmeniniai gyvenimai. Egzistuoja netgi atskiras „pletkų pasaulis” specialiai tam pakurtame Discord serveryje. Tiesa, ten labai dažnai aptariami ir nežinomi žmonės, bet apie tai – kiek vėliau. Pradėsiu nuo vieno, mano labai mėgiamo posakio:
Pas normalius žmones – šikna yra po nugara. Pas pavydžius – gyvenime.
Man labai dažnai keldavo nuostabą, kaip žmonės, kurie patys nieko nepasiekę savo gyvenime, eina per kitų žmonių įrašus ir/ar nuotraukas socialiniuose tinkluose, nagrinėja kiekvieną detalę, smulkmeną ir tada pasileidžia kažkur (kad ir į tą patį Discord) viso tai aptarinėti.
Taip, įžymybių gyvenimai yra įdomūs – jie spalvingi, dažnai prabangūs ir labai „banguoti” (greitai besikeičiantys); šie žmonės yra labiau pastebimi ir stebimi. Su tuo kartais reikia susitaikyti ir priimti tai kartu su ateinančiu žinomumu. Tai yra normalu. O, bet, tačiau…
Tai, kad šie žmonės užima aukštas pareigas privačiose bendrovėse (valstybės tarnautojų privatus gyvenimas yra kiek mažiau apsaugotas) ar juos žinomais/įžymiais padarė spauda – tai nedaro jų privataus gyvenimo viešu ir niekam nesuteikia teisės tuos žmones šmeižti. O šmeižto teko paskaityti tikrai nemažai. Žinoma, galima „kariauti” su tokiais komentatoriais, bandyti aiškintis jų asmenybes, teikti jiems civilinius ieškinius ar kartais – net kelti baudžiamąsias bylas. Kyla didesnis klausimas – ar verta tai daryti? Tų, kurie komentuoja, visada bus ženkliai daugiau nei tų, kurie dirba. Man labai patiko kažkur išskaityta citata:
Dirbk tiek daug, kad neturėtum laiko aptarinėti kitų.
Visi tie komentuotojai (na, ne visi, o didžioji dauguma) nesupranta vieno elementaraus dalyko:
Visus žmones vienija laikas, o skiria tik jo panaudojimo būdai.
Vienas žmogus praleidžia kelias valandas prie Facebook’o komentarų ar pletkų skaitymu Discord’e, o kitas – tuo metu skaito knygas, dirba ar veikia dar kažką, kas gerina jo/jos gyvenimo kokybę. Visi turime vieną resursą, kuris pas visus yra lygus – 24 valandas per parą. Jų nepavogsi, nenusipirksi, neapgausi, nepasiskolinsi ir neatimsi. Viskas remiasi į tai, kaip Tu išnaudosi savo 24 valandas. Toks tas ir skirtumas.
„Karen”, „snaigės” arba labai greitai dėl visko įsižeidžiantys žmonės
Šie žmonės yra atskira kategorija… Į Lietuvą labai greitu žingsniu iš JAV bando atkeliauti vadinamoji „atšaukimo kultūra” (cancel culture – aut. past) – kai bet kokias pareigas užimantis ir/ar žinomas žmogus yra užsipuolamas dėl to, ką jis/ji pasakė (beje – labai dažnai būtent „žodžio laisvės” ribose) ir siekiama jo/jos atstatydinimo iš užimamų pareigų, išmetimo iš darbo, pašalinimo iš visuomenės, apribojimo nuo apdovanojimų už nuopelnus ir geriausiai – visiško išbraukimo iš šalies egzistencijos.
Yra net keletas tikrai žinomų žmonių Lietuvoje, kuriuos drąsiai galima priskirti prie „snaigių” (kaip aš mėgstu šį apibūdinimą). Jie rašo postus socialiniuose tinkluose, laiškus į visuomenės informavimo priemones, privačioms bendrovėms, piktinasi ir įsižeidžia dėl to, kas jų absoliučiai neliečia. Parašai kažkam atsakymą į komentarą ir bandai užvesti diskusiją – staiga atsiranda kažkas, ką labai baisiai įžeidė tavo komentaras… Ir šitam atvejui turiu puikią citatą:
Žmogaus negalima įžeisti. Žmogus tik gali įsižeisti.
Įsigilinkite į aukščiau parašytus žodžius. Juk tai – visiška tiesa. Čia kaip su humoru: vienų žmonių supratimo ribos yra visiškai kitur, nei kitų. Vieniems patinka rusų humoras su bajeriais apie gėjus, kitiems – amerikietiškas humoras, kai kažkas kiša p*mpalą į pyragą. Tretiems patinka juodas humoras apie neįgaliuosius, badaujančius ir žydus.
Bet visų žmonių suvokimo lygis yra skirtingas. Todėl turime įstatymus ir teisės aktus, kurie puikiai apibrėžia, kas galima ir ko negalima daryti (na, labiau – ko negalima daryti; taip dabar bandoma statyti teisę Lietuvoje). Asmeniškai aš esu žydas. Augau JAV ir pagal jų teisinę sistemą susiformavo mano požiūris į diskusijas ar nuomonės išreiškimą. Pavyzdžiui – bet kuris žmogus gali pasakyti: „tu man nepatinki (ar „nebendrausiu su tavimi”; ar „eik n*”), nes esi žydas”. Valio! Jis/ji pilnai turi teisę į tokią nuomonę. Ar mane tai žeidžia? Ne. Ar atsiras kažkas, ką baisiai „užtrigerins” (paveiks – aut. past.) toks pasakymas? Labai gali būti, kad taip. 🙂 Bet tai pasakęs žmogus turi teisę į savo nuomonę ir jos išreiškimą ir aš su tuo neturiu jokių problemų. Įstatymai, beje – taip pat.
Bet jeigu jis/ji pasakys: „kas nors nužudykite jį, nes jis yra žydas” – nepaisant to, kad manęs tai nepaveiks (žr. aukščiau, apie tai, kad žmogus tik gali įsižeisti), toks „nuomonės išreiškimas” yra prilyginamas nusikaltimui, numatytam Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 170 str. – „Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę„. Atkreipkite dėmesį, jog tame pačiame įstatyme yra nurodyta, jog šią nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik tuomet, jeigu tokie išsireiškimai yra vieši.
Kodėl Facebook varžo mano žodžio laisvę?
Prieš keletą metų esu rašęs apie Facebook ir situacija niekaip nepasikeitė. Labai daug kas pamiršta vieną tokį „nežymų” faktą – Facebook yra privati bendrovė. Nemokamai naudodamiesi jų teikiamomis paslaugomis Jūs sutinkate su Facebook sąlygomis ir taisyklėmis, kurias jie gali vienašališkai keisti. Ir jeigu bent koks tekstas ir nuotrauka ar nuoroda buvo pašalinta ar pažymėta kaip „melaginga informacija” – tai (nepaisant to, kad greičiausiai tai ir buvo melaginga informacija) nepamirškite, jog visa tai buvote paskelbę privačiai kompanijai priklausančiame socialiniame tinkle.
Panašiai, kaip ant kažkieno namo sienos parašyti kokį nors šūkį, o paskui piktintis, jog „varžoma mano žodžio laisvė”, nes tą užrašą namo savininkai uždažė. 🙂
O dabar – marš rašyti komentarų, įsižeisti dėl mano parašytų žodžių ir būtinai tai aptarti Discord’e!
