Rūkiau nemažai… Nuo 1999-ųjų iki 2014-ųjų vasaros. Visi penkiolika metų… Todėl, negaliu pasakyti, kad rūkiau tik kompanijoje, ar kažkokio pasilinksminimo metu. Buvau tikrai užkietėjęs rūkalius. Stabiliai – po visą pakelį cigarečių per dieną.
Kai pradėjau rūkyti – tai buvo galima daryti praktiškai bet kur. Teko pagyventi vienu metu Graikijoje – tai ten iš viso rūkoma visur. Net vaistinėje. Siaubas kažkoks. Tuo metu, net man, rūkančiąjam, tai atrodė nepriimtina ir bjauru. Tačiau nikotinas nesirenka, kada „prispausti” rūkantįjį ir priversti jį pasiduoti, bei užsidegti cigaretę.
Kodėl aš rūkiau? Na, manau, kad pradžioje – tai buvo noras „pritapti”. Ir tame galėjau įžvelgti daug privalumų: stovi vienišas prie baro? Išsitrauki cigaretę. Tai tampa savotiška atsvara vienatvei. Vis nestovi kaip kvailys, o rankos yra kažkuo užimtos. Būdamas vienas, tačiau rūkydamas, jausdavausi mažiau keistai, nei nieko nedarydamas, dingdavo tas keistas „gėdos jausmas”, kad esi vienas. O čia – esi su „drauge” – su cigarete. Lauki autobuso? Prisidek cigaretę. Nebebus taip nuobodu ir praeis papildomos penkios minutės, kol lauksi.
Žinoma, „ugnies poreikis” atrodė pats geriausias būdas, kad užkalbinti patinkančią merginą. Kai pagalvoju – turbūt daug kas iš mūsų nebūtume net gimę, jeigu mūsų tėvai nebūtų rūkę kaip Elektrėnų kaminai.
Rūkiau penkiolika metų, neberūkau jau 7 mėnesius ir nesiruošiu vėl pradėti. Tačiau man kažkaip stuktelėjo į galvą, kad išmanieji telefonai yra šių dienų cigaretės! Valdžia priima vienus ar kitus įstatymus, riboja rūkymą įvairiose vietose (lėktuvuose nebeleidžiamos net elektroninės cigaretės), reklama yra draudžiama ir panašiai, tačiau ar mes neįgijome naujos pandemijos?
Įsivaizduokite (o kai kurie iš Jūsų – tiesiog prisiminkite), kad esate konferencijoje, kurioje nieko nepažįstate. Laukiate, kol ant scenos pasirodys sekantis pranešėjas ir tuo metu jaučiatės lyg nesavas, nepritampantis. Ką darote? Teisingai! Jeigu esate bent tokie, kaip didžioji dauguma žmonių – Jūs išsitraukiate savo išmanųjį telefoną. Žinoma, kad tai – tinkamas metas patikrinti savo el. paštą, žinutes ar parašyti Facebook socialiniame tinkle (oho, koks skandalas kilo, kai Facebook’as vakar neveikė kelias valandas, ar ne?), kokią nesąmonę pasakojo buvęs pranešėjas. Bet ar tai darome ne todėl, kad… neturime ką veikti? Darome kažką, kad užimti rankas, kad nesijausti nejaukiai. Visai kaip rūkantieji.
Ir aš žinau, kad nesu vienas. Patraukite savo akis nuo telefono ekrano ir apsižvalgykite aplink – labai daug žmonių kaip tik naršo tuose ekranuose. Jeigu Jūsų žvilgsniai susitiko – abu skaitote šį straipsnį ir galite pasisveikinti. Juokauju, žinoma.
Pažvelkite į žmones, stovinčius eilėje į kiną, prie kasų parduotuvėse ar šiaip ko nors laukiančiuosius – labai didelė jų dalis bus „įlindę į telefonų ekranus”. Ar jie taip prasiblaško? O gal taip eilė juda greičiau? Galbūt, žmonės jau tampa tokiais pažeidžiamais, kad griebiasi savo „komforto zonos”, atriboja save nuo realaus bendravimo su aplinka ir „pasislepia” savo skaitmeninėje cigaretėje?
Kas įdomiausia – elektroninė erdvė, kurioje mes lankomės, skatina mus būtent bendrauti, dalintis naujienomis, pojūčiais, mintimis, diskutuoti ir panašiai. Bet mes tai darome tik elektroninėje erdvėje. Juk tiesiog sėdėti (ar stovėti) ir nieko neveikti yra… gėda? Ir tas „užimtumas” – cigaretė ar išmanusis telefonas, leidžia mums nesijausti gėdingai. Nors didžiausia gėda ir yra nemokėjimas bendrauti su realiu pasauliu, realiais žmonėmis, realiame gyvenime.
Manau, kad su laiku, įstatymais ir besikeičiančiomis visuomenės moralės normomis – cigaretės išnyks. O gal jos jau tiesiog persikrausto į aukštos raiškos ekranus?
