Darbas ≠ darbas?
Kiekvieną dieną technologijos suteikia vis daugiau galimybių dirbti bet kur, kur tik yra bevielis internetas. Nors… Net ir jis dabar darbui nėra būtinas. Klausimas kyla kitoks – kodėl vis daugiau užsienio korporacijų „leidžia” darbuotojams dirbti iš namų? Kita vertus – lietuviškos įmonės, kurios taip pat įsiveda tokią praktiką, darbuotojams nemoka pastovaus atlyginimo, o vis siekia juos samdyti remiantis „komisiniais”. Ar pradės nykti darbo vietos ofisuose? Juk tai – kylantys kaštai, kurie yra įskaičiuojami į kainą produkto (prekės/paslaugos) pirkėjui. Atsakymas, manau, gali būti akivaizdus tik tokiu atveju, jeigu dėl darbo namuose nenukentėtų tą darbą atliekančio darbuotojo efektyvumas.
Tačiau… Ar efektyvumas yra didesnis, kai reikia anksti keltis, nes pakeliui į darbą reikės dar gerą pusvalandį (čia – jeigu pasiseks!) išsėdėti transporto grūstyse važiuojant į priekį (ir valandą – atgal)?
Produktyvumas ir jo nustatymas
Išlipimas iš lovos, kavos pasidarymas ir nuėjimas į kitą kambarį (arba nešiojamo kompiuterio įjungimas dar lovoje), manau, yra daug greitesnis procesas, nei visa komutavimo problema, išdėstyta aukščiau. Man labai patiko TED konferencijos pranešimas apie tai, kodėl „darbas darbe nevyksta”. Jeigu suprantate angliškai – siūlau pažiūrėti:
Jeigu dirbate biure – tikrai labai pasiseka, kai galite rasti bent pusę valandos sau. Paprastai – atvykstate, tada susitinkate su kolegomis (arba šaunate tiesiai į kokį kasdienį susitikimą, kuriame bus pasakojama apie tai, kaip reikia efektyviai šiandien dirbti), tada seka el. pašto tikrinimas, skambučiai, tada einate prie kokio nors kolegos tam, kad išsiaiškinti vieną ar kitą problemą ir rasti tam sprendimą. Šie procesai užima didesnę dalį Jūsų darbo dienos: pusvalandis šen, pusvalandis ten, penkiolika minučių dar kažkur, valanda dar kitoje vietoje; žiūrėk – jau pietūs. Tada – vėl elektroniniai laiškai, skambučiai, susitikimai… Kada dirbti?
Darbo biure metu yra labai sunku sugebėti atskirti „neproduktyvius” susitikimus, skambučius ir kitus veiksmus, kurie tik atitraukia Jūsų dėmesį nuo pagrindinių užduočių vykdymo. Darbuotojas turi pats save motyvuoti, turi pats sau kelti reikalavimą dirbti, o ne „bimbinėti”. Galų gale – tai, kad jis „bimbinėja” bus matoma iš jo darbo rezultatų.
Yra ir „dirbančių” iš namų kategorija. Tai – iš tikro nieko praktiško nedarantys žmonės, kažkokiu būdu sugebėję išsireikalauti tokių darbo sąlygų iš darbdavių. Jie maskuoja savo nieko neveikimą siųsdami elektroninius laiškus tam tikru laiku, tarsi stengdamiesi tų laiškų gavėjams parodyti, kad jie dirba. Specialiai rašau apie tokius žmones, naudodamas kabutes. Tokie „darbuotojai” greitai pagaunami meluojantys (tiksliau – nekuriantys įmonei pridėtinės vertės) ir jų laukia vienas iš dviejų: grįžimas į biurą (kur, tiesą pasakius, jie ir toliau nieko neveiks, o tik vaidins „darbą”) arba darbo netekimas ir kitos darbo vietos paieškos. Jeigu esate darbdavys – tikrai rekomenduoju pastarąjį variantą.
Technologijos
Šiais laikais, beveik visi mes nešiojamės kišenėse po ofisą. Technologijos suteikia mums tokias galimybes. Tik ar mes tas galimybes pilnai išnaudojame? Tikrai labai norėčiau pamatyti autoritetingą tyrimą, kuris galėtų objektyviai palyginti darbuotojų, dirbančių biure ir namuose, efektyvumo rodiklius ir taip pabaigti begalinius ginčus.
Pagal prigimtį – mes esame socialūs sutvėrimai. Tai paaiškina Facebook’o socialinio tinklo sėkmę. Mes mėgstame kalbėtis su kolegomis (ne, ne darbo reikalais), bendrauti, stebėti kitus žmones ir net „sekti” juos. Mums tai – daug geriau, nei sėdėti namuose vienatvėje ir spoksoti į ekraną. Patikėkite, kad ir kaip kai kurie iš Jūsų mielai dirbtų iš namų – yra tikrai nemažai žmonių, kuriems toks darbo tipas būtų kaip bausmė.
Prieš metus laiko, Londono Ekonomikos Mokykla atskleidė, kad „darbuotojai, kurie gali dirbti iš namų, yra daug produktyvesni nei jų kolegos, dirbantys biuruose, kadangi jų dėmesys yra mažiau nukreipiamas, jie yra dėkingi už tokias galimybes ir sutaupytą laiką nestovint transporto spūstyse” (London School of Economics tyrimas).
Darbas iš namų = darbas biure?
Asmeniškai – nemanau, kad verslas turėtų griežtai laikytis vienos iš dviejų galimybių – darbo biure arba darbo iš namų. Kiekvienas darbuotojas yra asmenybė, kiekvienas turi savo požiūrį, poreikius ir galimybes. Reikia atkreipti dėmesį ir į talentus, galimybes ir tai, ar darbuotojas jau anksčiau yra dirbęs iš namų (bei – kokie jo rezultatai).
Kai kuriais atvejais (ar esant tam tikroms užduotims) mes tiesiog privalome būti komandoje (fiziškai) su savo kolegomis, kad darbas vyktų sklandžiai. Kitais atvejais – puikiai galime susidoroti su užduotimis iš namų, niekieno netrukdomi, tyloje ir ramybėje. Kartais – dieną praleidžiame tvarkydami itin svarbius reikalus (pvz. šeimos, sveikatos ir pan.), o įkvėpimą darbui pajaučiame vakare (kaip kad aš dabar) ir sėdame dirbti. Visi, manau, turime galimybes atlikti darbą ir visiškai nesvarbu, kur mes tai darome. Svarbu, kad būtų tinkamai prisitaikoma prie užduoties ir parenkamas teisingas jos sprendimas.
Viskas priklauso nuo dviejų faktorių:
- Motyvacijos (iš darbuotojo pusės) atlikti darbą;
- Pasitikėjimo (iš darbdavio pusės), kad tas darbas bus atliktas.
Galbūt dėl šių priežasčių todėl už darbą iš namų Lietuvoje siūlomas tik „komisinių” pagrindu paremtas atlygis? Motyvacijos ir/arba pasitikėjimo trūkumas. Blogai, kad nesugebame pasimokyti iš svetimų klaidų ir panaudoti tai, kas veiksminga savo versle.
Įdomus faktas
Britų telekomunikacijos kompanija O2 (mobiliojo ryšio operatorius) 2012 metais atliko įdomų eksperimentą: visiems pagrindinio biuro Londone darbuotojams buvo pranešta, kad 2012 metų vasario 8-tą dieną visi darbuotojai gali dirbti iš namų ir į biurą vykti nereikia. Eksperimento rezultatai buvo tokie:
- O2 darbuotojai sutaupė 2,000 valandų, kurių nepraleido transporto grūstyse;
- Didžioji dalis sutaupyto laiko (52% – daugiau kaip 1,000 valandų) buvo panaudota darbui;
- 14% laiko buvo praleista su šeima;
- 16% laiko panaudota papildomam miegui;
- 12% laiko panaudota poilsiui;
- 6% laiko panaudota keliauti kitur, o ne į darbo vietą;
- 88% eksperimente dalyvavusių asmenų teigė, kad jų nuomone – jie buvo produktyvesni tą dieną nei įprastai;
- Daugiau nei trečdalis (36%) buvo tuo įsitikinę;
- Tik 125 žmonės turėjo (dėl savo darbo pobūdžio) tą dieną dirbti biure, ko pasekoje į automobilių stovėjimo aikštelę atvyko 109 automobiliai (įprastai – jų atvyksta vidutiniškai 1,100 per dieną);
- Na ir 1 žmogus visame O2 biure nieko negirdėjo apie tokią dieną ir atvyko į darbą (čia tas, kuris apsimeta, jog dirba).
Eksperimentas pateikia ir kitokių įdomių faktų: padidėjusi komunikacija tarp darbuotojų susirašinėjimo pagalba; 14% sumažėjęs elektros ir 40% sumažėjęs vandens suvartojimas (tai kaip ten su tuo laiku, kurį praleidžiate gerdami kavą?) ir panašiai. Tačiau… toks darbo modelis nėra plačiai taikomas.
Esu linkęs manyti, kad nuotolinio darbo metodo plačiai taikyti ir nereikia. Bent jau kol kas.
